Du vaikai, trys startuoliai, vienas balsas

Kiekvienas mano išleistas įrankis prasidėjo nuo asmeninės nelaimės. Keebye nelaimė turėjo du vardus, ir vienam iš jų dar nebuvo nė šešių mėnesių.

Štai situacija, kurioje ši programa gimė. Dirbu su didelės rizikos startuoliais, į kuriuos investuota daugiau nei $1M ir kuriems svarbu išleisti produktą. Ne su vienu startuoliu: su keliais vienu metu, kiekvienas su sava kodo baze, savais prioritetais ir savo „šito reikėjo vakar“. Toks darbas neatkeliauja tvarkinga eile. Jis atkeliauja juostomis: viename migracija, kitame peržiūra, trečiame incidento analizė, o fone kiekvienai juostai pildosi savas Slack kanalas.

Ir tada gimė mūsų antras vaikas.

Kas kada nors laikė miegantį kūdikį, žino tikslią to fiziką: turi vieną ranką, gal būt. Funkciškai valandų valandas esi vienarankis kūrėjas. Tuo tarpu juostos nestoja. Agentas baigė refaktorinimą ir laukia krypties. Kito kliento klausimas sėdi ir sensta. Tavo spausdinimo pralaidumas — tas dalykas, per kurį slapta eina visas tavo darbo rezultatas — ką tik sumažėjo daugiau nei perpus.

Matematika, kuri sugriuvo

AI kodavimo agentų pažadas yra tikras. Claude Code iš tiesų atliks kelių failų refaktorinimą, kol tu darai ką kita. Paleisk dvi ar tris juostas ir popieriuje veiksi kaip kelios savo paties kopijos. Kiekvienas, besivaikantis 10x rezultato, šį pasiūlymą yra skaitęs.

Bet tas daugiklis turi vardiklį, kurio niekas nemini: kiekviena juosta pajuda nuo natūralios kalbos, kurią pagamini tu. Promptai, nukreipimai, peržiūros, atsakymai. Jei tai kalbai pagaminti reikia dviejų laisvų rankų ir viso konteksto persijungimo į reikiamą langą, tavo juostos visai nėra lygiagrečios — jos dalijasi laiku per vieną butelio kaklelį. Papildoma juosta prideda koordinavimo kaštų tol, kol „daugiklis“ tyliai virsta pridėtine našta.

Tą butelio kaklelį jaučiau fiziškai. Kitas nurodymas galvoje būdavo jau visiškai suformuluotas — „atšauk schemos pakeitimą, palik API pervadinimą, paleisk migraciją iš naujo“ — ir tiesiog gulėdavo eilėje už kūdikio, sumuštinio ar mano paties rankų, užimtų kitoje juostoje. Mintis buvo momentinė. Butelio kaklelis buvo jos pristatymas.

Tau nereikia 10x rankų. Tau reikia antro išvesties kanalo.

Kodėl esami įrankiai netiko

Bandžiau diktavimo įrankius — gerų yra, ir mes tai sakome atvirai savo palyginimų puslapiuose. Bet mano reikalavimus suformavo būtent ta diena, kurią ką tik aprašiau, ir trys iš jų pasirodė esą nediskutuotini.

Jis turėjo veikti terminaluose. Mano juostos gyvena iTerm2 ir tmux, dažnai per SSH. Įterpimas įklijuojant iš iškarpinės lūžta būtent tose vietose. Man reikėjo kažko, kas mokėtų spausdinti — sintetinių klavišų paspaudimų, dozuojamų taip, kad terminalas spėtų.

Jis turėjo būti lokalus. Tai, ką diktuoju, yra kitų žmonių įmonių vidus: neišleisti produktai, su investuotojais susiję sprendimai, saugumo diskusijos. „Garsą siunčiame į debesį, bet atsakingai“ yra visiškai tinkamas atsakymas daugeliui naudotojų. Mano juo būti negalėjo. Kalbos atpažinimas turėjo veikti mano paties technikoje, patikrinamai, prireikus su išjungtu Wi-Fi.

Jis turėjo būti nematomas. Jokio programos lango, jokio režimo, į kurį reikia įeiti. Laikai klavišą, kalbi, atleidi, ir nieko nebėra. Įrankis, reikalaujantis savos juostos, prasilenkia su tikslu.

Tad jį pasidariau. Keebye yra nedidelė natyvi macOS meniu juostos programa — Tauri, todėl lieka lengva — laikanti būtent tokią formą: laikai dešinįjį ⌘, kalbi, ir žodžiai nusileidžia fokusuotame redaguojamame lauke. Modeliai veikia įrenginyje (anglų kalbai derintas numatytasis, pasirenkamas 25 kalbų variklis arba natyvusis Apple), be interneto po pirmojo atsisiuntimo, taisyklėmis pagrįstas išvalymas su pasirenkamu lokalaus LLM šlifavimu, žodynas projekto žargonui, tik tekstinė istorija, kuri pati ištrinama po 30 dienų, ir jokios telemetrijos. Tai ne brošiūros būdvardžiai; tai reikalavimų sąrašas nuo tos sofos, su tuo kūdikiu ant rankų.

Kas iš tikrųjų pasikeitė

Čia noriu būti atsargus, nes įkūrėjų istorijos lengvai nuslysta į grožinę literatūrą. Nepateiksiu tau pagerėjimo procentais; niekada jo nematavau ir bet kurio kito skaičiumi vis tiek nepasitikėčiau.

Ką galiu pasakyti — kaip dabar jaučiasi dienos. Suformuluoto, bet nepristatyto nurodymo beveik nebeliko: kai juostai reikia krypties, pažiūriu į ją, laikau klavišą ir pasakau. Atsakymai žmonėms — tos Slack žinutės, kurios anksčiau sendavo valandų valandas, nes atsakyti reiškė palikti juostą — išeina tarpuose, ištarti į bet kurį fokusą turintį langą. O vienarankės valandos nustojo būti negyvos valandos. Dalis produktyviausių krypties nurodymų atsiranda stovint, vaikštant ir laikant miegantį vaiką.

Sąžiningos ribos niekur nedingo. Diktavimas negalvoja už tave; sumurmėtas, pusiau suformuluotas promptas duoda sumurmėtą, pusiau suformuluotą rezultatą — ištartas ar surašytas. Keebye yra ankstyvosios prieigos programinė įranga su visais iš to plaukiančiais nelygumais. O balsas yra rankų papildymas, ne pakaitalas — vis dar nemažai rašau, tiesiog nebe kaip vienintelis visų juostų vienu metu gedimo taškas.

Tezė, jei tokia yra

10x kūrėjo diskurse visada įsivaizduodavome vieną žmogų, spausdinantį greičiau. Realybėje atėjo kai kas keistesnio: vienas žmogus diriguoja — kelios pusiau savarankiškos juostos, kiekviena laukia sakinio. Tokiame pasaulyje tavo svertas yra ne spausdinimo greitis. Tai, kaip pigiai gali pristatyti ketinimą tai juostai, kuriai jo reikia, kad ir kokioje fizinėje padėtyje būtum.

Man pigiausias kanalas pasirodė esąs tas, kurį turėjau visą laiką.

Jei tavo dienos bent kiek panašios, darbo eigos detalės yra straipsnyje Claude Code valdymas balsu, o jei anglų kalba nėra ta, kuria mąstai, skaityk, kodėl diktavimas neturėtų būti tik angliškas. Keebye yra ankstyvojoje prieigoje macOS sistemai; pradėk nemokamą bandomąjį laikotarpį žemiau. Jis sukurtas būtent toje situacijoje, kuriai ir tarnauja: viena ranka užimta, juostos vis tiek juda.